Vilniaus M. Mažvydo vidurinė m-kla

TEATRO REŽISIERIUS EIMUNTAS NEKROŠIUS

Referatas

Atliko:
Audrius Kazlauskas VII^b

Vilnius

2005

Turinys

• Kas tie režisieriai, ką jie veikia 3 psl.

• Kas per toks Eimunto Nekrošiaus, pasiekimai 3 - 5 psl.

• E. Nekrošiaus gyvenimas Rusijoje 5 psl.

• Spektaklis 6 psl.

• „Hamletas“ 7 psl.

• Knyga apie E. Nekrošių 7 - 10 psl.

• Dvasios kankinys Makbetas 11 - 12 psl.

• Pirmieji Nekrošiaus "Metų" atgarsiai 13 - 15 psl.

• Eimuntas Nekrošius interpretuoja Donelaitį 15 - 19 psl.

• Literatūros sąrašas 20 psl.

Kas jie yra ir ką jie veikia? Režisierius vadovauja darbui, susijusiam su kino filmų, televizijos ar radijo laidų, teatro ar radijo vaidinimų kūrimu. Režisieriai skirstomi į kino filmų, televizijos, radijo ir teatro režisierius. Kitų režisierių specializacija gali būti miuziklai, muzika, dubliavimas ir t.t.

Kokios veiklos yra šiame darbe? Režisierius atrenka aktorius atskiriems vaidmenims, aptaria su jais vaidmenis ir vadovauja jiems repeticijų metu. Jo darbai grindžiami scenarijumi, kuris sukurtas iš anksto ir kurį kuriant režisierius kartais dalyvauja, pagal literatūros kūrinius ir kitas temas, kuriuos jis paverčia kino filmu ar vaidinimu.

Kino filmo režisierius vadovauja kino filmo filmavimui. Teatro režisierius vadovauja vaidinimų repeticijoms ir vaidinimams. Televizijos ar radijo režisierius koordinuoja televizijos ir radijo stočių programų filmavimą ir transliavimą, kad jos tilptų į programą, nurodo, kada įterpti reklamas, transliacijas tarpuose tarp programų ir daro būtinus programų pakeitimus. Dubliažo režisierius vadovauja užsienio kino filmų, televizijos muilo operų, dokumentinių programų ir kitų darbų įgarsinimui, kurį atlieka vietos aktoriai ir artistai, atrenka muziką ir garso efektus ir koordinuoja visas dubliažo sudedamąsias dalis. Kai kurias jo darbo dalis, susijusias su kino filmo filmavimu, teatro spektaklių repeticijomis ar transliavimo koordinavimu, gali atlikti režisieriaus asistentai.

Kur ir kokiomis sąlygomis yra dirbamas šis darbas? Atitinkantis tipą - teatruose, studijose, kino studijose ar atvirose erdvėse lauke. Darbe tikėtinos nenormuotos darbo valandos, jos gali būti privalomos.

Kokias priemones, įrangą jie naudoja? Scenarijai, telefonas ir kita atitinkama įranga - priklauso ar dirbama su filmu, transliacijai skirta programa ar spektakliu.

EIMUNTAS NEKROŠIUS - vienas garsiausių šių laikų teatro režisierių.

Eimuntas Nekrošius gimė 1952 m. Baigė Valstybinį Lunačiarskio teatrinio meno institutą Maskvoje (1978), po to dirbo Vilniaus Jaunimo ir Kauno dramos teatruose. Visi E. Nekrošiaus spektakliai apdovanoti įvairiais Lietuvos ir Baltijos šalių teatro festivalių diplomais. Nuo 1991 m. Nekrošius dirbo LIFE festivalio režisieriumi. 1994 m. E. Nekrošius gavo specialų Lietuvos Teatro sąjungos prizą, ir nuo to beveik visi jo darbai pelnė įvairius prestižinius apdovanojimus. Tais pačiais metais Europos teatro sąjunga ir Taorminos menų komitetas (Italija) paskyrė E. Nekrošiui Naujojo Europos teatro prizą. 1997 m. Nekrošius sukūrė „Hamletą“, vieną iš sėkmingiausių savo spektaklių. 1998 metais E.Nekrošius buvo apdovanotas 3-o laipsnio Gedimino ordinu. Nuo 1998 m. E. Nekrošius dirba teatro studijos „Meno fortas“ meno vadovu. Tais pačiais metais jis gavo Nacionalinę meno premiją už nuopelnus teatro menui. Naujausi režisieriaus darbai: G. Verdi opera „Makbetas“, Donelaičio „Metai“. 2004 m. režisierius E. Nekrošius pradėjo repetuoti naują spektaklį, kurio literatūrinė medžiaga - Karaliaus Saliamono “Giesmių giesmė”.

Eimuntas Nekrošius (g. 1952 m. lapkričio 21 d. Požabrio k., Raseinių r.), teatro režisierius. 1979-1980 m. dirbo Kauno dramos teatre. 1980 m. sugrįžo į Vilniaus jaunimo teatrą, čia pastatė spektaklius: J. Jelisejevos Kvadratas (1981), K. Antanėlio ir S. Gedos roko opera Meilė ir mirtis Veronoje (1982, atnaujinta 1996 m.), Č. Aitmatovo Ilga kaip šimtmečiai diena (1983), A. Čechovo Dėdė Vania (1986), Gogolio Nosis (1991). Jie sėkmingai dalyvavo daugelyje užsienio teatro festivalių. Režisierius - daugelio valstybinių meno apdovanojimų laureatas. Jo spektakliai dalyvavo daugelyje tarptautinių teatro festivalių. 1994 m. gavo specialų Lietuvos teatro sąjungos prizą geriausiam metų režisieriui ir Baltijos Asamblėjos apdovanojimą už spektaklį A. Puškin. Mažosios tragedijos (Mocartas ir Saljeris, Don Žuanas, Maras) kaip geriausią teatro spektaklį Baltijos valstybėse. Tais pačiais metais Europos teatro sąjunga ir Taorminos menų komitetas (Italija) paskyrė E. Nekrošiui Naujojo Europos teatro prizą. 1997 m. jis sukūrė vieną iš sėkmingiausių savo spektaklių - W. Shakespeare'o Hamletą, kuris dalyvavo beveik visuose pagrindiniuose Europos teatro festivaliuose ir buvo apdovanotas įvairiais prizais. 2001 m. režisierius apdovanotas prestižine tarptautine K. S. Stanislavskio premija. 2002 m. lapkričio mėn. Florencijos teatre Comunale pastatė G. Verdi operą "Makbetas".

1977 m. Sh. Delaney “Medaus skonio” pastatymu Lietuvos valstybiniame Jaunimo teatre debiutavo Eimuntas Nekrošius. Vėliau įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, kurie vyko Europoje, abiejuose Amerikos žemynuose, Australijoje, buvo vaidinami jo režisuoti spektakliai, pelnę teatrui tarptautinį pripažinimą. Tačiau jo tikroji režisūrinė biografija pradedama "skaičiuoti" nuo "Kvadrato" - penktojo spektaklio.

Dabar Eimuntas Nekrošius savo spektaklius rodo Rusijos, kitų pasaulio šalių scenose.

Arthuras Milleris, 1985 m. Vilniuje išvydęs Eimunto Nekrošiaus pastatytą Pirosmani, Pirosmani ir tai pavadinęs „nepamirštamu spektakliu - vienu iš geriausių dalykų, kuriuos savo gyvenime esu matęs“. Patį Nekrošių Milleris pavadino „kažkokiu genijumi“ ir pridūrė, kad „jeigu jis būtų gimęs Anglijoje ar Prancūzijoje, jis tikriausiai būtų pasaulinė figūra“. Milleris gailėjosi, kad Pirosmani, Pirosmani negalima atvežti į Niujorką, kur jis būtų sukėlęs „sensaciją“. „Santaros-Šviesos“ veikėjų pastangomis šie Millerio įspūdžiai pateko į Vakarų spaudą.

Vos po trejų metų šis spektaklis kartu su E. Nekrošiaus pastatytu „Dėde Vania“ pagaliau atvyko į Ameriką - jei ne į Niujorką, tai bent į tikrai prestižinius Hiustono „Alley“ ir Čikagos „Royal George“ teatrus. Spektakliai sulaukė nemažai itin palankių amerikiečių kritikų atsiliepimų, o Amerikos lietuviams tai buvo tiesiog didelė šventė. Tai buvo išskirtinis įvykis: pirmą kartą per sovietų Lietuvos istoriją visas profesionalus teatras, o ne jo atskira grupelė buvo pakviestas į Jungtines Amerikos Valstijas. Ir pakviestas ne išeivijos lietuvių į saviveiklines scenas, o amerikiečių teatralų į Hiustono ir Čikagos miestų teatrus - tai buvo Jaunimo teatro stulbinamas pripažinimas.

Vienas iš teatro studijos „Meno fortas“ ,įkurtos 1998 m. sausio mėn., steigėjų - režisierius Eimuntas Nekrošius. Pagrindinė „Meno forto“ veikla - režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių kūrimas ir pristatymas Lietuvos ir užsienio publikai. Taip pat į „Meno forto“ misiją įeina kurti ir koordinuoti tarptautinius profesionalaus teatro projektus, išnaudojant studijos tarptautinius kontaktus, burti jaunus profesionalius menininkus ir skatinti juos. „Meno forto“ patalpose esančioje salėje vyksta kameriniai spektakliai ir koncertai.

RUSIJOJE:

 

Atsiliepimai:

„Mūsų aktoriai „ima“ jausmų jėga, Nekrošius - mokėjimu viskam vykstančiam suteikti nebūtą svorį, išdidinti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales. Kaip rezultatas gimsta tragiškas spektaklis apie neišvengiamą epochų ir žmonių aukų kaitą. Čia nelaukiama nieko gero ir su įtampa įsiklausoma į tylą, griaustinio dundėjimus tarsi šūvius. Vietoj lyrinio trūkusios stygos garso čia - atkaklus smuiko raudojimas, vietoj žydų orkestrėlio - kurtinantis likimo būgnas, o vietoj nekaltų Šarlotos fokusų - siaubinga intermedija medžioklės tema, kai šūviai iškart paguldo du puikius zuikučius, kuriuos linksmai vaidina Ania ir Varia. Svarbi Nekrošiui žemės, gamtos tema į spektaklį ateina pačioje jo pradžioje ir tampa svarbiausia: pirmame veiksme visi linksmai bėgios paskui žaislinį Anios zuikį, tarsi prarastą vaikystę, po dvaro pardavimo zuikis atiteks Lopachinui, o finale visi personažai, taip pat ir naujas dvaro šeimininkas, nueis kažkur į gilumą, prie baltų kryžių, užsidės kepuraites su dviem styrančiomis ausimis - puikus taikinys! - ir tyliai kris, pašauti nematomo medžiotojo. Ir tik senasis Firsas rūpestingai ir kruopščiai išdėlios avanscenoje šieno kuokštelius - maistą naujoms aukoms.“ (Nina Agiševa Moskovskije novosti)

„Bet kuris klausimas, net pats kvailiausias, čia sprendžiamas kaip gyvenimo ir mirties. Aktoriai vaidina taip aistringai, pasiaukojančiai ir tiksliai, kaip seniai jau nevaidinama mūsų scenose. Jie neturi nė minutės ramybės, kiekvienam sumanyta sunkiausia vidinė (taip pat ir fizinė, kaip visada pas Nekrošių) partitūra, užpildanti visą spektaklio erdvę“.(Marina Zajonc Itogi)

A. P. Čechovas VYŠNIŲ SODAS

Režisierius> Eimuntas NEKROŠIUS, Scenografija ir kostiumai> Nadežda GULTIAJEVA, Kompozitorius> Mindaugas URBAITIS

Vaidina> Liudmila Maksakova, Vladimiras Iljinas, Jevgenijus Mironovas, Inga Oboldina, Aleksejus Petrenka, Julija Marčenko, Igoris Gorodinas, Irina Apeksimova, Ivanas Agapovas, Ana Janovskaja, Sergejus Pineginas, Ilja Isajevas, Antonas Kukuškinas, Aleksandras Zybliovas, Natalija Kurdiubova, Olga Černook.

Eimuntas Nekrošius kaip visuomet savitai interpretuoja vieną žinomiausių pjesių teatro istorijoje. Scenoje matome griūvančios sodybos liekanas. Iš jos teliko tik dvi didelės apsilupusios kolonos, besisukantys mediniai vėjo malūnėliai, 13 krūvoje surištų kėdžių, pakibę „gimnastų“ žiedai. Paties sodo nėra. Tačiau yra vienas į kitą įsimylėję žmonės, vaikštantys takais, kurie veda į skirtingas puses.

„Vyšnių sodas“ tapo ženkliausiu Maskvos teatrinio sezono įvykiu. Tai retas, gal net istorinis įvykis, kai bendram kūrybiniam darbui susivienijo rusų scenos grandai ir genialusis Lietuvos režisierius. Visi bilietai į penkis premjerinius spektaklius buvo parduoti už aukščiausią kainą, norintys jį pamatyti apgulė teatro aikštę kaip senais tarybiniais laikais. 2004 m. spektaklis pelnė prestižinį Rusijos scenos apdovanojimą - „Auksinės kaukės“ kritikų ir žurnalistų prizą.

 Eimuntas Nekrošius:

„Laikas leisti Čechovui atsipūsti. Viso pasaulio teatrai susitaria ir liaujasi statę Čechovą. Jau pernelyg jį eksploatuoja. Ypač per pastaruosius 30 metų. Bet, kita vertus, kur nuo jo pasidėsi...“

„Kodėl visi spektakliai turi būti trumpi tarsi The Beatles „Yesterday“ daina? Galų gale netgi ne visi spektakliai turi būti gražūs. Jei žiūrovas nenori, tegul ir neina. Suprantu, kad reikia įtikti žiūrovui. Tačiau pats niekados nesistengiau padėti jam masalo. Man visų pirma rūpi realizuoti savo kūrybinius sumanymus“.

„Aš turiu distanciją į tai, ką darau. Meilės santykio čia nėra. Labai įtartinai žiūriu, kai kas nors giriasi, kad myli teatrą, juo žavisi, jį garbina. Distancija suteikia daugiau papildomų atspalvių. Per arti būti negerai.“

1997 m. garsus teatro režisierius Eimuntas Nekrošius charizmatiškąjį dainininką pakvietė vaidinti pagrindinį vaidmenį spektaklyje “Hamletas”, kuris sulaukė didelio pasisekimo tarp žiūrovų ir kritikų įvairiose pasaulio šalyse, buvo parodytas didžiausiuose Italijos teatruose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Pasaulinį "Hamleto" turą 1996-2002 metais sudarė 125 pasirodymai beveik 40-tyje pasaulio šalių.

A.Mamontovas.“Hamletas“

Eimunto Nekrošiaus spektakliai nė iš tolo neprimena intelektualinių galvosūkių rinkinio. Tačiau jų sudėtingas paprastumas toks asociatyvus ir stulbinantis, kad dar sovietmečiu teatralai vakariečiai, retsykiais užklysdavę į Lietuvą, negalėjo atsistebėti masiškai lankomu, nors, pasak jų, elitui skirtu teatru.
Ko gero, tai ir bus Eimunto Nekrošiaus didysis paradoksas, mįslingas ir intriguojantis oksimoronas, nes iš tikrovės ženklų, kasdieniškų daiktų ir veiksmų čia nulipdomos vilties formos ir sudėtingi būties pavidalai. Alchemijos seansus primenantys spektakliai sykiu yra sunkiai nuneigiamas įrodymas, kad režisieriui ne-egzistuoja jokie menami etalonai, madingos kryptys, sektini pavyzdžiai - atskaitos taškas sau yra jis pats ir esamoji realybė esamuoju laiku.
Tokia jo laikysena daug ką (bent anuomet) trikdė, atrodė pernelyg savita ar net egocentriška, o "vidiniai resursai", kaip pranašauta, turėjo greitai išsekti. Daug ką trikdė ir saikingas jausmo perteklius - melodraminis Nekrošiaus spektaklių sandas, ypač kliuvęs tiems, kas pritaria filosofo Slavojaus Žižeko teiginiui, kad "laimės sąvoka priklauso kvailumo arsenalui". Keisčiausia čia tai, kad režisierius irgi taip mano, laimingi žmonės jam nesimpatiški, o kūryba, pasak jo, gimsta tik iš kančios. Tačiau ir kančia gali būti saldi, o laimė - žudanti, jei to prireikia režisieriui, kuriam tai, kas įgimta, svarbiau už tai, kas įgyta, kuris intuityvią reakciją ir gryną jausmą vertina labiau už ideologinį gestą ir dirbtines "grynojo proto" konstrukcijas. Ir kuriam Shakespeare'as yra jo amžininkas.
Šios knygos tikslas - patyrinėti Eimunto Nekrošiaus režisūros kilmę, ištakas bei įtakas, net bandyti nuspėti, koks bus savitos ir autentiškos kūrybos likimas dabarties laikais, atakuojančiais jausmus ir protą, o ypač regą ir klausą, naujais iššūkiais ir reikalaujančiais naujų įžvalgų, nes jau kyla pavojus (ar pagunda) vartojimo kultūrą supainioti su laisvės kultūra. Regis, tik "vidiniai resursai" ir gali tapti atsvara prekės ženklo įvaizdį sparčiai įgaunančiam menui. Tačiau režisierius Eimuntas Nekrošius į visa tai žiūri atlaidžiai ir nesuinteresuotai - jis nelinkęs nei tirštinti praeities spalvų, nei gąsdintis virtualių nūdienos chimerų.
Teatre laikas skaičiuojamas savaip. Spektaklis, vaidintas prieš dešimtį metų, atrodo nutolęs šimtmečio atstumu. Klasikos apibrėžtis čia tarsi negalioja. Kokia klasika, jei jos nėra? Smalsumą žadina tik tai, kas vyksta šiandien. Ir kas bus rytoj. Tačiau būtasis laikas nenutrūkstamais ryšiais susijęs su esamuoju laiku. Pasak Sauliaus Šaltenio, "teatre kaip gamtoje: vieni lapai supūva, patręšia žemę... tampa nematomi, tačiau neišnyksta, maitina kitus". Teatro praeitis maitina jo dabartį. Ši knyga - tai bandymas pažvelgti j ano meto (1977-1991), taigi jau "išnykusį" Eimunto Nekrošiaus teatrą kaip į savarankišką, savitą režisūros etapą ir kaip į dabartinio ištakas. Tai, kas tada buvo juntama pirštų galiukais, dabar pateikiama išgrynintame mentaliniame lygmenyje. Bet tai yra tas pats. Arba - iš to paties. Eimunto Nekrošiaus teatre mums vis dar skauda kitą žmogų?

Ramunė Marcinkevičiūtė

"SKAITYTI TEATRĄ, KVĖPUOTI TEATRU"

Audronė Girdzijauskaitė

Eimuntas Nekrošius 1961 m. pas dėdę per Velykas Nuotrauka iš knygos "Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių"

Ramunė Marcinkevičiūtė, viduriniosios kartos teatro kritikė ir teatrologė, parašė savo pirmą ir, - iš karto pasakysiu, - solidžią, puikią knygą tiksliu, įsimintinu pavadinimu "Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių". Tam darbui ji kaupėsi ir galando savo įnagius daug metų, iš pat jaunystės. Parašė rimtą studiją apie amžininką, kurio gyvenimą ir kūrybą stebėjo bei pažino iš arti, nuo pat studijų Maskvoje metų. Parašė apie tai, ko nebėra, nes Teatras - visuomet praeityje (nebėra net kai kurių ano meto liudininkų ir kūrėjų), kartu įamžindama 8-ojo ir 9-ojo XX amžiaus dešimtmečio teatro žmones, reiškinius, spektaklius ir ypatingą anų metų gyvenimo atmosferą. Plačiame ir sodriame kontekste ji nagrinėja Eimunto Nekrošiaus kūrybą Jaunimo ir Kauno dramos teatruose, kitaip tariant, pirmąjį režisieriaus kūrybos tarpsnį.

"Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių" dailininko Romo Oranto pastangomis išleista taip, kad malonu ją paimti į rankas: beveik kvadratinis knygos formatas primena albumą ir atitinka nemenką knygos apimtį; švelnus matinis popierius, prasmingas iliustracijų komponavimas nespalvotame fone tarsi panardina į praeitį, į susimąstymo ramybę, o gausybė moderniai ir parankiai skaitytojui pateiktų Algimanto Aleksandravičiaus, Mildos Juknevičiūtės, Stanislovo Kairio, Rimgaudo Karvelio, Audriaus Zavadskio ir Dmitrijaus Matvejevo fotografijų mums primena aktorius ir scenovaizdžius, spektaklio mizanscenas ir ritmus, muziką ir balsus bei leidžia vėl pajusti tą visiems laikams pradingusią spektaklio atmosferą, taip pat - vėl patirti, kaip sako autorė, brangintiną malonumą - "skaityti teatrą, kvėpuoti teatru". Tankios fotografijų kompozicijos, originalus jų kadravimas byloja ne tik apie kiekybę ar leidžia gretinti svarbiausius spektaklio akcentus, bet ir atveria naujus požiūrio taškus, priartina mus prie spektaklio kūrimo proceso. Šiame kontekste itin įdomiai atrodo nenudailintos, paprastos, visiškai mėgėjiškos Nekrošiaus nuotraukos "iš gyvenimo".

Maždaug keturių šimtų puslapių leidinį sudaro du pagrindiniai skyriai. Pirmajame autorė tarsi praskina kelią, kuriuo Nekrošius ateina į režisūrą, tiria ir atskleidžia kontekstą, į kurį jaunasis režisierius pateko, ir, pasitelkdama gausybę medžiagos, analizuoja jo kūrybos pirmojo dešimtmečio spektaklius - "Medaus skonis", "Duokiškio baladės", "Ivanovas", "Katė už durų", "Kvadratas", "Pirosmani, Pirosmani…", "Meilė ir mirtis Veronoje", "Ilga kaip šimtmečiai diena", "Dėdė Vania" ir šį ciklą užbaigiantį -"Nosis".

Visi, kas tik talkino monografiją leidžiant ar nors kiek prisidėjo, čia paminėti, visiems padėkota. Puiki ir knygos redaktūra; matyt, tai "Kultūros barų" ir Laimos Kanopkienės nuopelnas, nes ankstesniems "Scenos" leidiniams šiuo požiūriu kai ką galima buvo prikišti. Autorės kalba knygoje savaip atspindi tiriamą objektą - yra švari, vaizdinga ir išlaikiusi individualumą.

Nors užgimusi iš Ramunės Marcinkevičiūtės daktaro disertacijos, monografija atsikratė privalomo "moksliškumo", yra patraukli skaityti ir galvoti apie tai, kas perskaityta. Įžanginėje dalyje "Neišbaigtumo privilegija" autorė glaustai, bet gana tiksliai apibūdina Nekrošiaus teatro priešistorę - kitų režisierių, kaip antai Aurelijos Ragauskaitės, Vytauto Čibiro, Dalios Tamulevičiūtės, nuveiktus darbus ir bandymus įkvėpti gyvybę scenos menui, tą tradicijų sanklodą bei atmosferą, į kurią jaunam režisieriui teks pasinerti, taip pat nusako savo rašomos knygos siekius bei būdus jiems įgyvendinti. Ir, be abejo, pristato savo knygos herojų - Nekrošių. Netrukus pasineriam į nuostabiai įdomų Eimunto Nekrošiaus teatrą - jo ištakas, brendimą ir brandą (beje, autorė tolydžio ankstyvuosius spektaklius lygina su vėlesniais, jau LIFE bazėje ir net Meno forte sukurtais), taip pat į teatro socialinės aplinkos įdėmias studijas. Skyriuje "Novatoriškos režisūros efektas" autorė atskleidžia Nekrošiaus "autorinės režisūros" bruožus jau pirmuosiuose spektakliuose ("Medaus skonis", "Duokiškio baladės", "Ivanovas", "Katė už durų"), jo kitonišką ir ypatingą darbo su aktoriais būdą. Kiekvienas spektaklis tiriamas tarsi gyva būtybė; dalykiškas ir individualus autorės žvilgsnis į Nekrošiaus kūrybą čia yra pagrįstas jos pačios patirtimi ir sutvirtintas įžymių mūsų laikų teatro teoretikų bei praktikų mintimis; autorės rečiau teigiama, dažniau svarstoma, gilinamasi, ieškant reiškinio priežasties, tiksliausio apibūdinimo. Nepaprastai vertingas yra kontekstas, kuriame, be jau minėtų, mirgėte mirga Jono Jurašo, Povilo Gaidžio, Jono Vaitkaus, Rimo Tumino ir kitų režisierių, daugybės aktorių ir kitų kūrėjų "portretėliai", pastabos dėl jų kūrybos, argumentuoti jų kūrybos lyginimai.

Kokias erdves šis režisierius atveria už žodžių? Nuotrauka iš knygos "Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių"

Knygos antroje dalyje pateikti spektaklio "Dėdė Vania" repeticijų užrašai, neskelbti pokalbiai ir kita medžiaga bei puikūs spektaklių restauravimo pavyzdžiai nuodugniai atveria darbo proceso paslaptis, leidžia perprasti režisieriaus kūrybos metodą ir pajusti aktoriaus bei jo vaidmens (būtent drauge) alsavimą. Taigi monografija, skirta vieno režisieriaus kūrybai, mūsų akyse virsta tam tikro tarpsnio Lietuvos teatro gyvąja istorija. (Tai būdinga ir Irenos Aleksaitės prieš dvejus metus pasirodžiusiai monografijai "Romualdas Juknevičius", kur daug vietos skirta Juknevičių supusiai ir formavusiai socialinei, politinei, kūrybinei aplinkai.) Gerai nuteikia ir paraštėse autorės pateiktos pastabos ar komentarai, kurie rodo ją vis dar pasirengusią knygoje ką nors keisti, aptarti, taisyti bei įsakmiai prašančią skaitytojų atkreipti dėmesį į vieną ar kitą faktą.

Šis darbas, kurio užuomazgas teko skaityti prieš keliolika metų, brendo ir tobulėjo drauge su jo autore. Buvusį vertinimų emocingumą, jaunatvišką nuoširdumą dabar pakeitė išsami analizė, pagrįsta įvairių modernių teatro tyrimo metodų lanksčia jungtimi.

Dera pasakyti, kad R.Marcinkevičiūtės knyga išėjo pačiu laiku. Šiuo metu jau turime, nors ir nevienodo svorio bei reikšmingumo, knygas apie Konstantiną Glinskį ir Borisą Dauguvietį, apie Michailą Čechovą ir Romualdą Juknevičių, Kazimierą Kymantaitę ir Joną Jurašą, nemažai parašyta apie mūsų pirmąjį teatro reformatorių Andrių Oleką-Žilinską (tai ir neseniai pasirodžiusi Gintaro Aleknonio knyga, ir paties režisieriaus rašto darbai, ir dideli skyriai "Lietuvių teatro istorijoje. 1929-1935"). Teatrologai skolingi dar keliems režisieriams. (Apie aktorius, tikėkimės, parašys jaunieji, dar neseniai pradėję darbą ir tebestudijuojantys teatrologai.) O apie Eimuntą Nekrošių, beje, jau pradėta leisti knygas užsienyje - tai Liudos Apinytės-Poppenhagen Amerikoje išleista knyga ir neseniai Italijoje pasirodęs straipsnių rinkinys (kur viena iš autorių, beje, yra Ramunė Marcinkevičūtė). Deja, minėtos knygos, kuriose pasigendi mūsų teatro ir gyvenimo pažinimo, pasaulėjautos suvokimo, nė per nago juodymą neprilygsta Ramunės Marcinkevičiūtės darbui, dažnai yra neobjektyvios, paviršutiniškos ir stačiai klaidinančios skaitytoją. (Prieš akis iškyla to meto teatro kritikos paveikslas. Beje, aiškindamasi mūsų kritikos poziciją Nekrošiaus atžvilgiu, Ramunė Marcinkevičiūtė atskleidžia ir tos kritikos brendimą bei brandumą. Kritikos garbei reikia pasakyti, kad sovietmečiu ji niekuomet nedalyvavo "pavojingų" režisierių ar spektaklių vanojimo akcijose.) Taigi neabejoju, kad "Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių" bus išversta į keletą pasaulio kalbų ir padės geriau suprasti svečiuose kraštuose ne tik Nekrošiaus kūrybos fenomeną, bet ir supažindins su lietuvių teatru, parodys, kad šis režisierius atsirado ne nuogoje vietoje, garsins ir mūsų teatrologiją. Tokio lygio knygų ir Vakaruose, manau, reta. Pabaigoje norėčiau palinkėti Ramunei Marcinkevičiūtei imtis antrosios knygos, kuri aprėptų antros ir trečios pakopos Nekrošiaus darbus. Tegu ta knyga būtų kitokia, gal ne tokia plati konteksto požiūriu, nes kontekstas kuo tolyn, tuo sunkiau aprėpiamas, tegu ten nebus kai kurių autorei nematytų užsienyje Nekrošiaus nuveiktų darbų, bet tokia knyga turi atsirasti. Būtinai.

Dvasios kankinys Makbetas

Balandžio pabaigoje (23 d.) buvo minimos 436-osios V. Šekspyro metinės, o gegužės pradžioje (11 - 14 d.) Vilniuje vyko V. Šekspyrui skirtas forumas „V.Šekspyras jaunimui' 2000“. Jo metu jaunimo teatro trupės vaidino savitas V. Šekspyro kūrinių interpretacijas, diskutavo. Forumo metu, gegužės 12 d., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal V. Šekspyro pjesę „Makbetas“. Šis spektaklis, kurio premjera įvyko 1999 m. sausio mėnesį, buvo palankiai sutiktas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Lietuvoje Kostui Smoriginui už Makbeto vaidmenį įteikta kristoforo statulėlė. Rusijoje spektaklis pelnė Rusijos nacionalinę teatro premiją „Auksinė kaukė", skirtą už geriausią 1999 metais Rusijoje suvaidintą užsienio spektaklį, buvo palankiai įvertintas Sankt Peterburgo festivalyje „Baltijskij dom". Spektaklis pripažintas geriausiu Lenkijos Torūnės miesto devintojo tarptautinio teatro festivalio „Kontaktas '99" spektakliu. Šiuo spektakliu be galo susižavėjo Italijos publika Europos teatro festivalyje Milane, „Piccolo" teatre, Bolonijos teatre „Duse". „Duse" ryšių su visuomene direktorius pavadino lietuvius „mažakalbe tauta", žavėdamasis, kaip E. Nekrošius išplečia spektaklį ilgomis tylos pauzėmis tarp originalių V. Šekspyro žodžių. E. Nekrošius spektaklio ašimi pasirenka likimo valdytojas laumes. Nuo jų ritualo pradedamas spektaklis, jų giesme - baigiamas. Jos visą laiką lydi Makbetą ir net ledi Makbet. Laumes režisierius vaizduoja kaip išdykaujančias merginas, besijuokiančias laibais balseliais. Taip nerūpestingai jos lemia likimą, kurį turės iškęsti Makbetas. Beje, tokios laumės vaizduojamos ne viename lietuvių režisierių spektaklyje - Senamiesčio teatro Valdo Pranulio režisuotame „Veršio sapne“, O. Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapne“. Trumpas pjesės siužetas: Makbetas, paviliotas laumių, paskatintas žmonos, nužudo karalių Dunkaną ir gentainį Banką, kad pats taptų karaliumi. Galiausiai pats žūsta, užkluptas Banko sūnaus Makdufo kariuomenės. Iš tiesų siužetas spektaklyje visai nereikšmingas. Visas dėmesys sutelktas į vidinę Makbeto dramą. Ji tokia pat gili ir kankinanti tiek prieš Dunkano ir Banko žmogžudystes, tiek po to. Kaip būdinga lietuvių vaidybai, spektaklis ištęstas tylos pauzėmis, nebyliais pagrindinio personažo veiksmais. Taip sustiprinama personažo vidinė drama, vykstanti beveik keturias valandas (su pertraukomis). Iš tiesų tiek laiko stebėti personažo kančias nėra lengva. Spektaklio mintį papildo daugybė simbolių. Laumės pagauna Makbetą į tikrus spąstus - didelį katilą, paremtą pagaliu. Vėliau šiais spąstais naudojasi ir Makbetas - pastatęs spąstus į jų vidų įdeda tabako, priviliojančio laumes. Spektaklio pradžioje Makbetas ir Bankas grįžta iš laimėto karo su medžiais, papuoštais raudonais žibintėliais. Tai tarsi vaisingumo ir ištikimybės karaliui simbolis. Būtent šis medis vėliau pasivaidena Makbetui vietoje nužudyto Dunkano. Scenos gilumoje pakabinti veidrodžiai tarsi atspindi visą Makbeto dramą ir tai, kas dar įvyks. Prieš pat žmogžudystę Makbetas ilgai žiūri į nedidelį veidrodėlį, bandydamas save suvokti. Scenoje kabantys du dideli rąstai po truputį juda kartu su muzikos dūžiais - taip iš lėto artinasi lemtis. Plytos ir akmenys simbolizuoja sunkumą, krintantį ant Makbeto pečių. Iš pradžių karalius, girdamas karius, už kiekvieną deda Makbetui ant rankų po plytą - tai rodo, kad Makbetui skausminga girdėti kitų pagarbos žodžius, o pačiam likti nepagirtam. Spektaklio pabaigoje ant Makbeto galvos pabyra akmenys - tai ir visa nepakeliama Makbeto kančia, ir gresianti pražūtis. Makbetą prie žemės traukia prikištos akmenų kišenės. Spektaklyje matyti ir rojaus nuodėmės simbolių. Po žmogžudysčių scena apibarstyta obuoliais. Jų atsikanda paklusnūs Makbeto kariai, nužudę Banką, jų atsikanda ir besivaidenantys Dunkanas ir Bakas, tarsi tyčiodamiesi iš Makbeto kančios. Ledi Makbet tarsi rojaus Ieva gundo Makbetą nusikaltimui, jos liesas lankstus kūnelis po juoda suknia panašus į nuodingą driežą. Spektaklis baigiamas įspūdingu reginiu - į vandens katilą įmetamas įkaitusios geležies kamuolys. Galima manyti, kad tai nukirsta Makbeto galva. Pasigirsta šnypštimas, pasklinda garai. Taip tarsi užgesinama visa įtampa, nuramdoma Makbeto kančia. Laumės labais balseliais gieda gedulingą giesmę „Miserere“ („Ateisk mums, Viešpatie"). Visi personažai sugula ant žemės - tarsi žuvusieji po mūšio, o kartu ir kaip personažai, išnykę, aktoriams baigus vaidinti dramą. Nuotraukoje: spektaklio programėlėje vaizduojamos dvi panteros. Jos, ko gero, taip pat yra simboliai. Juodoji pantera - užvaldyta nuodėmės ledi Makbet, marga - besiblaškantis nuo gėrio prie blogio Makbetas.

Pirmieji Nekrošiaus "Metų" atgarsiai

Spektaklio repeticija "Meno forte"

Rugsėjo pabaigoje Sankt Peterburgo teatro festivalyje "Baltiskij dom" pirmą kartą parodyti naujo Eimunto Nekrošiaus spektaklio pagal Kristijono Donelaičio "Metus" pirmosios dalies "Pavasario džiaugsmai" eskizai. Savaitę Nekrošius repetavo "Baltiskij dom" teatro Mažojoje salėje, ten pat festivalio išvakarėse be didelio triukšmo bei reklamos parodyti ir eskizai. Apie tai žinojo net ne visa Sankt Peterburgo teatrinė visuomenė. Informacijos beveik nebuvo, baiminantis žiūrovų antplūdžio vos šimto vietų salėje, nes didesnės erdvės Nekrošiui nereikėjo. Įdomu, jog Didžiojoje "Baltiskij dom" scenoje tuo pat metu vaidintas šiame teatre Jono Vaitkaus pastatytas ir populiariu spektakliu Sankt Peterburge tapęs "Meistras ir Margarita".

Jau nuo seno "Baltiskij dom" pristato ryškiausių mūsų režisierių spektaklius Sankt Peterburgo publikai. Ypač čia vertinamas Nekrošiaus teatras. Plėsdamas bendradarbiavimą su Nekrošiumi ir jo "Meno fortu" , "Baltiskij dom" tiesiog pasiūlė jam kurį laiką padirbėti scenoje ir susitikti su žiūrovais. Taip Sankt Peterburgo teatro festivalis tapo būsimo spektaklio koprodiuseriu. Beje, panašiai Nekrošius kūrė ir ankstesnius savo spektaklius "Makbetas" bei "Otelas" - jų eskizai buvo ne tik parodyti publikai, bet ir naudingi kūrybinei grupei. Tačiau kol kas nė vieno Nekrošiaus spektaklio eskizo nematėme Lietuvoje. Keista, kad ir dabar čia neatsirado teatro, kuris galėtų pasiūlyti "Meno fortui" partnerystę kuriant ir pristatant neeilinį "Metų" projektą. Žinoma, pasaulyje tokių partnerių yra ir dar atsiras, tačiau apmaudu, kai dėl kažkieno abejingumo ar ambicijų jų nėra namie.

Verta dėmesio ir meninė naujojo Nekrošiaus spektaklio genezė. Dar ankstyvą pavasarį, prieš pradėdamas repetuoti "Metus", Nekrošius sunkiai ieškojo Donelaičio tekstui teatrinio sprendimo. Anot jo paties, norėjosi pabėgti nuo sunkiasvorio W. Shakespeare`o pastatymų vaizdingumo ir atrasti naują, "primityviai paprastą" stilistiką. Tuo pat metu Nekrošius ieškojo ir jaunų, teatro nesugadintų žmonių, su kuriais tokią stilistiką galėtų išbandyti. Tai ir buvo viena iš priežasčių pradėti teatrinių užsiėmimų su jaunais aktoriais bei režisieriais ciklą. Po gegužės mėnesį įvykusio pirmojo užsiėmimų etapo keturi jo dalyviai buvo pakviesti repetuoti "Metus". Du iš jų - dar niekam nežinomi naujokai. Pristačius "Metų" eskizus Sankt Peterburge, šio miesto teatro kritikai negalėjo patikėti, kad kai kurie spektaklyje vaidinantys aktoriai profesionalioje scenoje pasirodo pirmą kartą. Tai vienas iš Nekrošiaus pedagogikos ypatumų, atsiskleidžiančių jau ne pirmame jo darbe.

Siūlome susipažinti su leidinyje "Russkij žurnal" publikuoto kritikės Aleksandros Tučinskajos straipsnio "Kūrybinės Eimunto Nekrošiaus kančios" ištraukomis, įžvalgiai perteikiančiomis naujojo Nekrošiaus darbo "kūrybinių kančių" džiaugsmus.

* * *

Paantraštė "pirmosios dalies eskizas" Eimunto Nekrošiaus spektaklio "Metai. Pavasario džiaugsmai" afišoje - ne tik nuoroda, kad publikai pristatomas pirmasis darbo etapas, bet ir žanrinė formulė, deklaruojama programa. Tai iškilaus režisieriaus meistriškumo pamoka su jauna lietuvių teatro "Meno fortas" trupe Mažojoje teatro "Baltiskij dom" scenoje, priglaudusioje Nekrošių ir jo aktorius, tėvynėje neturinčius nuolatinių teatro patalpų. Galbūt ši meistriškumo pamoka - pati laisviausia ir organiškiausia iš visų žymiųjų režisieriaus sceninių kompozicijų, parodytų Piteryje. Eskiziškumą slegia sunkiausios užduotys. Nėra nei įprastos dramaturginės linijos, nei pjesės ir jos siužeto peripetijų. Sceninio veiksmo partitūra grindžiama nenuspėjamų emocinių būsenų kaita, atlikėjų kūno judesiais ir valios pastangomis, kai kurių konkrečių objektų - "daiktų savyje" - klastingomis apraiškomis, atskleidžiančiomis savo simboliką tik rutuliojantis veiksmui. Taip akmuo - tai tik akmuo, bet kai jį muša vietoje žmogaus, tada jis tampa kieno nors galva arba kūnu. Variniai instrumentai taip ir nevirsta orkestru, nes jais negrojama, bet kai jų metalinis kūnas įtrinamas, jie dainuoja ir dejuoja kaip kankiniai.

Principinis sceninio apipavidalinimo beformiškumas - čia visai ne teatrinio darbo neužbaigtumo "siūlomos aplinkybės", bet gyvenimo chaoso metafora. Chaoso, kuriame darbas gyvenime prilygsta darbui teatre. Būtent todėl savo spektaklio pagrindu Nekrošius pasirinko jam nebūdingą medžiagą - XVIII a. antrojoje pusėje parašytą Kristijono Donelaičio epinę poemą apie valstiečių darbą. Nekrošius įsiklauso į klasiką, poetizuodamas fizinį žmogaus darbą, kuris tampa dvasiniu praregėjimu ir kūrybiniu atradimu. Būtent taip darbas tampa menu ir likimu. Šiuolaikinio režisieriaus interpretacijoje šis kelias yra prieštaringas, jis gresia katastrofomis ir perkeltine prasme, ir realioje scenos erdvėje...

Spektaklio repeticija "Meno forte"

Aštrios stiklo nuolaužos, pro kurias spektaklio prologe į mus žvelgia aštuoni herojai - keturi jaunuoliai ir keturios merginos, - ne tik pavasarinių šalnų įvaizdis. Tai ir pavojinga vilionė - šviesos laidininkas ir žeidžiantis daiktas. Ant virvės pakabintas stiklo gabalas masina skaidrumu ir glotnumu. Ne veltui stiklų šlifavimas buvo Donelaičio, poeto ir pastoriaus, aistra. Veržimasis į šviesą spektaklyje materializuojamas absurdišku, tačiau absoliučiai organišku paauglio veiksmu - jis įsibėgėjęs šoka spindinčios vilionės link ir susitrenkia į ją galvą. Kai iš sužeistos galvos traukiamas raudonas siūlas - "kruvina" metafora - ir siuvama žaizda, auka šaukia, ir skausmo pojūtis persiduoda žiūrovams. Nekrošius kaip niekas kitas šiuolaikiniame teatre moka pasiekti išgyvenimo efektą pasitelkęs fiziologinius savisaugos refleksus.

Scenoje žmogų muša tikromis virvėmis, primina kojomis, pastvėrę už kojų tampo po grindis, šlapiais skalbiniais plaka veidą ir kūną. Ši gyvenimiška agresija nesusieta nei su vieta, nei su epocha. Ji amžina. Personažų aprangoje ikikarinė tikrovė vos nužymėta: juodas kostiumas, darbinės kelnės, striukė - tai Vyras; liemenė, sijonas, beretė, šalikėlis - tai Moteris; balta suknia - tai Nuotaka. Taip buvo visada ir, rodos, bus per amžius. Neutrali aplinka pabrėžia, apnuogina epinę scenoje vaizduojamos būties prasmę. Metaforinis Nekrošiaus teatras, remdamasis imliomis asociacijomis, naudoja paprastas ir lako- niškas priemones. Visas puikus "Šaltinio" epizodas grindžiamas Rytų teatrą primenančiu spalvingu kontrastu. Jauna juodai vilkinti mergina užsideda mokinės akinius, apsitempia kojas baltomis kojinėmis, o rankas - baltomis pirštinėmis. Jaunystės, švarumo, bundančio gyvenimo įvaizdžiui antrina garsai: aplink heroję susispietę kiti personažai beldžia į grindis, jie ieško ir aptinka širdies plakimo ritmu trykštantį šaltinį.

Dialogus keičia iškalbingi žvilgsniai, prisilietimai, mimika. Šia prasme ypač išraiškingas "Lakštingalos" epizodas: pavasarinis paukščių čiulbesys sustabdo ir kviečia į romantišką pasimatymą nerangią gyvulių liuobėją. Jaunuolis-lakštingala įmerkia į jos kibirą švilpynę ir čiulba vandens trelėmis. Visos šios gimstančios meilės - traukos ir dvejonių, susidomėjimo ir baimės, jausmų karščio ir šalnos - motyvacijos perteiktos su tokiu subtilumu ir žavesiu, kokio dabar nerasi psichologiniame teatre. O baigiasi epizodas stulbinančiai groteskiškai - jaunuolis virsta sušalusiu paukščiu, gulinčiu ant nugaros; jo galūnės pastirusios, o žvilgsnis suledėjęs.

Muzikinė stichija persmelkia visus epizodus ir sujungia juos į vieną veiksminį ir intonacinį siužetą. Kompozitorius Mindaugas Urbaitis derina klasikinius motyvus su miestietišku folkloru ir liaudies melosu. Jaunieji aktoriai jaunatviškai entuziastingai atlieka sudėtingas ritmines bei vokalines užduotis ir nestokoja brandžių profesionalų universalumo. Nuotakos-akordeonistės rauda užstalėje, graudus motinos-gegutės, palikusios savo vaikus miniai po kojomis, kukavimas - puikūs virtuoziško ansamblio solo.

Eilėraščio stichija nekomentuoja veiksmo, bet susieta su juo glaudžiu ryšiu. Aukštoji kasdienių rūpesčių tiesa, skambanti poetiniame Žodyje, išdidina buitines žmonių reakcijas. Natūralistinės detalės kuria abstrakčią kompoziciją. Taip išspręstas "Tilto" epizodas: skersinis, kuriuo Vedlys perveda arba perneša baimės sukaustytus personažus, išreiškia savotišką ribą. Ją įveikusieji apdovanojami valgiu ir viltimi. Blynai kepami tiesiog scenoje ir čia pat dalijami bendruomenei. Visi godžiai valgo, netgi ant karties nukryžiuota luoša kaliausė. Sotų kąsnį - išsiilgtą dovaną - gauna visos ganomos avelės. Kiekvienas savaip alkanas ir savaip sotus. Vaizdų kaleidoskope jie yra lygiavertės nepakartojamos dalys. Kaip plytos, kurias finale kantriai ir kruopščiai dėliodamas ant scenos grindų kažką stato personažas, pavadintas Kūrėju. Jo kūnas, prilaikomas siūbuojančios virvės, balansuoja ore. Supdamasis jis pagauna kitų jam tiesiamas detales ir įnirtingai kuria jam vienam žinomą ir paklūstantį statinį, kuriame galbūt mums visiems užteks vietos.

"Metų" pradžiamokslis

Eimuntas Nekrošius interpretuoja Donelaitį

Audronis Liuga

D. Matvejevo nuotr.

Dar niekada Eimuntas Nekrošius taip nerizikavo rinkdamasis literatūrinę medžiagą, aktorių ansamblį, išraiškos priemones, kaip statydamas Kristijono Donelaičio "Metus". Tiesa, pasirinko neprofesionalą Hamleto vaidmeniui, tačiau "Metų" rizika kitokio pobūdžio. Pirmiausia - tai teatre neįsivaizduojama literatūra. Antra - Nekrošiaus akistata su lietuvių literatūros klasika. Ir ne šiaip klasika, o chrestomatiškiausiu jos kūriniu, nuo kurio atsiradimo praėję trys šimtmečiai prilygsta šviesmečiams. Kaip juos įveikti, sukuriant įtaigų dabarties ir praeities ryšį? Tai buvo bene didžiausias iššūkis režisieriui ir visai jo komandai. Neabejota, kad iš Donelaičio teksto spektaklyje liks tik fragmentai. Nerimą kėlė ne pagarbos klasikai stoka, o tai, ar įtikins jos sceninė motyvacija ir dramaturgija, kurios nerasi Donelaičio poemoje? Ar pavyks tai padaryti su itin jaunu aktorių ansambliu, kurio amžiaus vidurkis ir teatrinė patirtis bene mažiausi iš visų pastarojo dešimtmečio Nekrošiaus spektaklių?

Visą "Metų" projektą Nekrošius padalijo į dvi dalis. Pirmosios dalies "Pradžia. K. Donelaitis. Metai" (apimančios "Pavasario džiaugsmus" ir "Rudenio vargus") repeticijos truko beveik metus, o spektaklis išleistas ramiai, be sutrikimų. Nors šįkart vien jo trukmė perkopė Nekrošiui jau įprastą keturių valandų ribą, spektaklis išėjo stebėtinai veržlus ir jaunatviškas, kupinas sveiko humoro ir skaidriai elegiškas. Po monumentalių ir sunkiasvorių Williamo Shakespeare`o pastatymų tai atrodo kaip apsivalymas, bandymas grįžti į pradžią, kartu suvokiant, jog sugrįžti nebeįmanoma.

Prieš pradėdamas repetuoti "Metus" režisierius kalbėjo, jog jam svarbu "pažvelgus į tą archaiką pastebėti jausmų pokyčius". Galvojo "viską atitraukti gal tris, keturis šimtus metų atgal, kažką išstumiant į priekį", norėdamas "sukurti tokią praeities sistemą, kuri būtų įtikinama". Kurdamas "įtikinamą praeities sistemą", Nekrošius atsisakė būrų ir ponų charakterių, chrestomatinių ano laiko paveikslų ir rūstaus baudžiavos kolorito, kokį įsivaizduojame skaitydami šį kūrinį. Nukėlė jį nuo chrestomatinių tautiškumo koturnų ir pabandė apčiuopti praeitį kaip tą žmogaus širdies ritmu po žeme plakantį šaltinį, kurio spektaklyje ieško visi personažai. Gal kai kam tokia "praeities sistema" pasirodys neverta mūsų didžiojo literatūros dainiaus, tačiau spektaklio kūrėjai įtikinamai pademonstravo, kaip šiandien galima suprasti "Metus" ir patį Donelaitį, apie kurį žinome labai mažai.

Iškalbingas pirmasis spektaklio pavadinimo žodis - pradžia. Donelaičio "Metai" vadinami lietuvių literatūros lopšiu. Nekrošius ir pavaizdavo tą "lopšį", dar nepastatytą ant klasikos postamento. Kai meninis žodis dar nebuvo kultūros simboliu ir gimė iš poreikio nuskaidrinti žmogaus prigimtį, jį gydyti, mokyti gyventi bei išreikšti jausmus. Pirmapradė žodžio paskirtis yra šios "Metų" interpretacijos išeities taškas. Tokiam žodžiui reikalingas tiesioginis adresatas. Ir chrestomatiniai Donelaičio būrai paverčiami ką tik lopšį palikusiais vaikais, galinčiais stebėtis, džiaugtis ir krėsti "štukas". Per vaikišką pasaulėjautą perteikti pirmapradę tautos prigimtį, kurią ir šiandien jaučiame kaip neužgyjančią savo žaizdą, - pagrindinis spektaklio kūrėjų užmojis. Jis pareikštas jau spektaklio įžangoje - įspūdingai paprastai perskaitytoje pirmoje "Metų" eilutėje. Kai pavasarinio siautulio apimtas vaikas užsižaidžia, prasiskelia galvą į stik- lo-ledo gabalą ir gydomas iš skausmo rėkia, jam nuraminti rodoma saulelė, kuri "atkopdama budino svietą"...

Pradžia - ir autobiografinė. Spektaklio įvaizdžiai lipdomi tarsi iš vaikystės prisiminimų, jie išpurtomi kaip tie pavasarį prie kūno prilipę marškiniai, ir tada pasidaro lengviau kvėpuoti. Bene pirmą kartą Nekrošius sau leidžia kvėpuoti visais plaučiais ir patirti iš to malonumą, nes gražiausios gyvenimo akimirkos, kaip ir pavasario džiaugsmai, greitai baigiasi, rudeniop kvėpuoti darosi sunkiau, pradeda diegti širdį...

Pradžia turi dar ir kitokią reikšmę. "Metų" repeticijos prasidėjo po Nekrošiaus pamokų jo studijai atrinktiems jauniems, dar tik pradedantiems aktoriams. Iš jų buvo imtasi formuoti "Metų" ansamblį. Tose pamokose bandyta apčiuopti teatrinės kūrybos abėcėlę, paprasčiausias jos formas. Vėliau ši kūrybos pradžiamokslio idėja peraugo į "Metų" sumanymą, kuriame, apnuoginant patį darbo procesą, iš paprasčiausių teatro raidžių dėliojami žodžiai, sakiniai.

Spektaklio erdvė - be konkretaus laiko ir geografijos. Tai lyg savotiškos dirbtuvės, kuriose viską galima čia pat sukurti ir pavaizduoti. Dirbtuvių atmosfera išreikšta spektaklio scenografijoje - šviežiai nuobliuoti mediniai suolai, kėdės, stalas, durys ir plytos lyg atkeliavę iš "Meno forto" repeticijų salės ir jos prieangių. Visi šie daiktai rutuliojantis veiksmui atliks savotiškas dirbtuvių įrankių funkcijas sceniniams įvaizdžiams kurti. Vienintelis fiksuotas scenovaizdžio objektas - virš aktorių galvų pakibęs sudžiūvusios velėnos kvadratas, tarsi jungiantis žemės grumstą ir dangaus skliautą (dailininkas Marius Nekrošius). "Metų" scenografinė kompozicija panaši į "Hamleto": toks pat nestabilus ir nuolat kintantis daiktų - kėdžių, suolų, stalų - išdėstymas, kurį įrėmina vienas objektas ("Hamlete" tai buvo virš aktorių pakibęs pjūklo diskas). Tačiau aiškiai skiriasi abiejų spektaklių medžiagos - "Hamleto" metalinį šaltį pakeitė šiltos medžio faktūros.

Salvijus Trepulis ir Vaidas Vilius D. Matvejevo nuotr.

Nekrošius renčia savo "Metus" iš paprasčiausių etiudų, naudojamų kaip tos avanscenos kraštuose išdėliotos plytos. Jie iš Donelaičio poemos vaizdinių srauto padeda formuoti miniatiūrinius siužetus. Pavasariniai - trapūs ir dužūs kaip ta saulėje spindinti stiklo-ledo šukė ar šaltinio srovenimas. Rudeniniai - sunkūs kaip seno žmogaus alsavimas ar dejonės. Kartais įvaizdis sukuriamas vien iš teksto detalės, apibendrinančios scenos visumą. Etiudų kūrimo proceso demonstravimas nėra savitikslis, jis padeda surasti įtikinamą įvaizdžio motyvaciją, aktoriui ištarti Donelaičio hegzametro tekstą kaip savo žodžius. Tam atiduodama ypač daug jėgų ir sceninio laiko. Įvaizdžio kūrimas tampa sunkiu darbu aktoriams ir savotišku nuotykiu žiūrovams. Kartais nuotykis prailgsta laukiant jau nujaučiamo rezultato. Tačiau laukimą atperka momentai, kai emocinės įvaizdžių prasmės staiga sužiba tarsi ką tik sudaužytas stiklas.

Štai galvos trauma pasibaigusius pirmus pavasario džiaugsmus pratęsia kita to paties vaiko (Vaidas Vilius) "štuka" - pamatęs su kibirais pasirodžiusią savo bendraamžę (Diana Gancevskaitė), jis pusnuogis vaizduoja lakštingalą. Pirmas dar nesuvokiamo jausmo antplūdis verčia iš paskutiniųjų kovoti su šalčiu. Sušalusi lakštingala vėl tampa vaiku, atšildomu jam tėviškai iškaršiant kailį. Šiose viena kitą pratęsiančiose scenose - visa ankstyvo pavasario jausmų paletė. Vėliau ją plėtos gandro atskridimo-gimimo šventė, kai ant rankų sudžiaustyti šlapi skalbiniai kaip pirmoji gėda talžys gandrą sveikinančios skalbėjos (Rasa Kulytė) veidą. O šaltinio ieškojimą tarp "savo nugarą rėdančios" žemės ir jaunatviško žmogaus širdies plakimo užbaigs pirmi jos diegliai, ženklinantys pavasario pabaigą. Pavasarinio šalčio ir vaikiškos ligos motyvą pratęs rudens įžanga, tačiau čia bus vaizduojama jau kita liga. Jai gydyti ir sušilti surinktos pliauskelės taps pirmų šalnų pakąstais lapais, tarp kurių šokamas rudeninės vienatvės ir susitaikymo valsas.

Iš tokių asociatyvių jungčių kuriama Nekrošiaus "Metų" dramaturgija. Šįkart jai ypač talkina Mindaugo Urbaičio muzika. Tiesa, ir anksčiau Nekrošiaus spektakliuose muzika atlikdavo svarbų vaidmenį, tačiau dabar, kai siužetines peripetijas pakeitė emocijų mozaika, jas labiau negu bet kada jungia muzikiniai leitmotyvai. Muzikinių variacijų amplitudė plati - nuo veržlaus orkestrinio instrumentų gausmo iki nostalgiškos akordeono melodijos arba elegiškų pianino garsų. Taip pat, matyt, ne be Nekrošiaus teatrinės klausos įvesti varinių instrumentų garsai, išgaunami ne tik juos pučiant, bet ir įtrinant - tada jie čiulba lyg paukščiai arba rauda kaip žmonės.

Šiame gamtos ir žmogaus transformacijų įelektrintame lauke gimsta pagrindinė spektaklio istorija. Tai Kūrėjo likimo drama, kurią įkūnija aktoriaus Salvijaus Trepulio kuriamo jauno protagonisto-pasakotojo paveikslas. Jam kurti panaudoti paties Donelaičio biografijos faktai. Ne tik lietuviškas raštas, bet ir kunigystė, parapijos orkestro subūrimas, bažnyčios statyba, domėjimasis

teleskopais ir net stiklų šlifavimas, - visa tai tampa autentiška įvaizdžio medžiaga. Todėl S. Trepulio personažas nėra aiškiai įvardytas - jis yra ir mokytojas, ir kunigas, ir kūrėjas. Jis suburia ir gano, gydo ir moko savo mažą bendruomenę kaip išblaškytas aveles. Rūpinasi kiekvienu kaip savo vaiku ir žvelgia į kiekvieną kaip į savo kūrinį. Daro tai iš pašaukimo ir su įkvėpimu, kuris jam suteikia džiaugsmo ir skausmo, šviesiausių akimirkų ir nusivylimo kartėlio. "Skauda!" - šis žodis, kurio nėra Donelaičio tekste, tampa protagonisto vaidmens leitmotyvu. Jis galėjo atsirasti tik dabar, žvelgiant į tekstą ir jo autoriaus darbų likimą iš laiko perspektyvos. Aktoriaus lūpose šis žodis tampa ir džiaugsmingu kūrybos pradžios šūksniu, ir nevilties dėl praėjusios jaunystės, išdraskyto gyvenimo aimana.

Spektaklio vertikalė - paskutinė pavasario scena, vaizduojanti kūrybos aktą. Prie jos artėjama nuo liepto scenos, kai protagonistas lyg koks Nojus perkelia savo bendruomenę per pavasarį patvinusį upelį. Perėjimas arba pernešimas lieptu tampa savitu kiekvieno žygdarbiu, už kurį esi pasveikinamas ir vaišinamas čia pat kepamais blynais. Blynų šventė įkvepia darbui. Jį netikėtai sustabdo gedulinga laidotuvių eisena - atvelkamas parapijietis, iš bado lendantis po velėna. Šįkart kunigu tapęs S. Trepulio herojus, užuot laidojęs, kelia "iš mirusiųjų" tinginį. Bet už tai pats vos ne iki mirties sumušamas. Tada ir pasigirsta pirmasis "skauda!", kuris pereina į įkvėpimo šokį ir skrydį iš aukštybių nuleistose supuoklėse. Iš paukščio skrydžio gaudydamas jam paduodamas plytas, kunigas-kūrėjas stato kažką didinga. Jis ir yra tas "gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams", kuris "nei verkdams irgi dejuodams skambina dangų". Ir jo "skambinimas" suvienija ant žemės likusią bendruomenę. Bet skrydis trunka trumpai kaip pavasarinis žydėjimas. Jam pasibaigus ateina nuovargis, o pirmi širdies diegliai pranašauja rudens pradžią.

Scena iš spektaklio D. Matvejevo nuotr.

Rudens įžangoje skausmingas, užspaudžiantis gerklę monologas paliekant namus ir atsisveikinant su saulele, kuri "atsitraukdama ritas", peraugs į antrąjį "skauda!". Jis prasiverš spektaklio finale, kai herojaus suburtas pučiamųjų orkestrėlis iš suplėšytų jo knygos puslapių bandys išgauti primityvią muzikinę natą. Ir jis, surikęs iš skausmo, kūnu užguls avanscenos krašto link stumiamą knygą. Tada skaudės dėl išdraskyto kaip tos knygos lapai gyvenimo. Skaudės ir dėl praėjusios jaunystės, gražiausių gyvenimo metų, kurie, kaip tos ant juodos "mirties staltiesės" kalamos pliauskelės, pabirs nuo stipraus truktelėjimo...

Tačiau rudenį ne vien "giltinė rodos", tada vyksta ir smagių dalykų. Pavyzdžiui, vestuvės. Seniai, gal nuo "Nosies" laikų, matėme Nekrošių taip besišypsantį. Dar pirmoje spektaklio dalyje per patį pavasario įkarštį iš kažkur atsiranda scena, pavadinta "Ak, Adom". Donelaičio tekste - tai laisvas biblinio siužeto atpasakojimas. Nekrošius jį paverčia šmaikščia šeimynine scenele, kurioje Kęstučio Jakšto vyras bando pirmą kartą išreikšti jausmus nuotakai (Žemyna Ašmontaitė), ją primityviai pavaizduodamas ir už tokią kūrybą gaudamas į kailį. Paraudojusi nuotaka-akordeonistė puola sotintis prie vestuvių stalo. Naivi pirmosios nuodėmės užuomina rudens dalyje perauga į kone apokaliptinį regėjimą vestuvių atomazgoje. Bet prieš tai dar bus nuotakų turgus, ženklinantis rudens linksmybių pradžią. Šitaip plėtojama vestuvių tema - dar vienas pavyzdys, kaip spektaklio dramaturgija kuriama remiantis ne siužetine fabula, o asociatyvių leitmotyvų principu.

Nuotakų turgus - žanrinis perliukas. Vos kelių štrichų pakanka nužymėti nuotakos belaukiančio jaunikio - kumelės pirklio - nuotaikas, merginų-kumelių ir jų pardavėjų charakterius, o pats sandoris virsta mažu spektakliu, kurio finale nuotaka pati užsikaria jaunikiui ant kaklo. Pirmas disonansas vestuvių scenoje suskamba kitame epizode, kai išbadėjęs P. Budrio vestuvininkas pasakodamas nebūtas apsirijimo istorijas vagia svetimą valgį. Bet čia pat susigraudina lyg atsiprašydamas už įgimtą ydą. Pavasarinio bado pasikartojimas rudenį tarsi liudija, jog visos pastangos perniek, ir dabar S. Trepulio herojus ne užsidegęs, o svyrančiomis rankomis bando kelti "neprietelių". Šįkart jau tenka kelti jį patį, ir tai padaro lyg iš pavasario atklydusi naivi Madonos (Aušra Pukelytė) vizija. Jos pabučiavimas taps šviesiausiu prisiminimu prieš finalinį "mirties staltiesės" regėjimą.

Nekrošiaus "Metuose" juntamos sąsajos su ankstesniu jo teatru. Bene glaudžiausias ryšys su "Ilga kaip šimtmečiai diena". Panašūs abiejų spektaklių estetiniai sprendimai ir etinė protagonistų motyvacija. Savarankiška, iš asociatyvių leitmotyvų kuriama sceninė dramaturgija, tuščioje erdvėje gimstantys įvaizdžiai, apnuogintas jų kūrimo procesas, - visos šios priemonės buvo išbandytos jau tada. Be to, pagrindinis "Metų" herojus primena savo pirmtaką Jedigėjų, bergždžiai bandžiusį išsaugoti nykstančią Aralo jūrą, savos bendruomenės tradicijas ir vertybes. Yra net bendrų vaizdinių asociacijų. Tačiau akivaizdūs ir abiejų spektaklių skirtumai, demonstruojantys, kaip skiriasi anas iš šiandienis Nekrošiaus teatras.

"Ilga kaip šimtmečiai diena" buvo draminis epas, kuriame žmogus, nors ir priklausė nuo jam nepavaldžių istorijos ir gamtos jėgų, tačiau pats formavo savo gyvenimą, o kartu ir dramatinę spektaklio fabulą. "Metuose" Nekrošius kuria ne dramą, o metų ir žmogaus ciklų kaitos misteriją. Ne žmonių veiksmai, o gamtos jėgos tampa spektaklio varomąja jėga. Nuo jų priklauso žmonių poelgiai ir jausmai. Žmogaus ir gamtos transformacija įgauna tokį pagreitį, kad išnyksta vientisi personažai, juos keičia veikėjų ansamblis, kuriantis savotišką šių transformacijų energetiką. Aktorių vaidyba daugiausia remiasi choreografijos, muzikos elementais, padedančiais pasiekti maksimalios įvaizdžio įtampos. Čia pat kuriamus ir naikinamus įvaizdžius užpildo trumpalaikiai pojūčiai ir refleksijos, išreiškiančios patį žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą.

Visa tai jau nebepriklauso nuo literatūrinės medžiagos pobūdžio. Antai dar "Trijose seseryse" Nekrošius pavaizdavo jaunutes seseris kaip pirmus pavasario paukščius, kurie rudeniop išeikvodavo visą savo jaunystės energiją ir žavesį. Ta pati žmogaus priklausomybės nuo gamtos idėja plėtojama ir "Metuose", šįkart dar radikaliau transformuojant aktoriaus sceninį egzistavimą bei patį įvaizdžio kūrimą. Neapsieta ir be Shakespeare`o pastatymų patirties, kur nežmogiškos jėgos, atstovaujančios gyvenimo pradams, valdė žmonių likimus, o vaidmens kūrimas darėsi panašus į aktoriaus grumtynes su šiomis jėgomis. Nekrošiaus teatre gyvenimo pradai kuo toliau, tuo labiau naikina autonomišką personažą. Žmogaus susidūrimas su jais tampa panašus į tą vėtros blaškomos skiedros istoriją, anapus kurios "triukšmo ir įniršio" lieka tik prisiminimas apie pradžią.

Literatūros sąrašas:

Marcinkevičiūtė R."Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių".Scena ir „Kultūros barai“, 2002.

www.culture.lt/lmenas

www.lux.lcn.lt

www.vilniusfestivals.lt

20

---