Lenkijoje yra kalbama, kad vertimas yra kaip moteris - jeigu gražus tai neištikimas, jeigu ištikimas - tai negražus Norėčiau šiandien trūputį papasakoti apie Sigito Parulskio pasakojimų vertimo problemas.
Kodėl mes verčiame? Žinoma - kad platintume tekstų ratą, tyrinėtume kitų kūlturų tekstus, pažintume kitų šalių autorius ir taip toliau. Kaip mes verčiame? Žinoma - kaip studentai - imame žodyną ir verčiame tekstą žodis žodin bet vertėjai (tai mes ateityje) turi daug pagrindinių pareigų.
Pirmiausia vertėjas turi žinoti svetimos šalies kultūrą, tradiciją, istoriją, o ypatingai - turi žinoti truputį apie autorių. Tai padeda suprasti teksto sukūrimo aplinkybes ir visus neaiškumus. Taip buvo ir čia - tik žinodama Parulskio biografiją galėjau beveik viską suprasti.
Prieš vertimą vertėjas turi analizuoti ir intrpretuoti tekstą. Jiřy Levy teigė, kad yra trys vertėjo darbo fazės:
originalo supratimas
originalo interpretacija
ir tik pabaigoje - teksto transpozicija.
Tai yra labai svarbu literatūros teorijai, jeigu norime skaityti originalų tekstą ir tekstą svetima kalba. Bet pagal retorikos pagrindus - reikia daugiau, kad interpretuotume taip pat.
Yra daug būdų versti tekstą. Du paprasčiausi tai priderinti tekstą prie kitos kultūros, prie to, kas yra žinoma toje šalyje, arba antras - nieko nekeisti, tik duoti svietimos šalies substitutus. Antras būdas yra labai panašus į studentų būdą
Mano nuomone, verčiant iš vienos kalbos į kitą, svarbiausia yra tai, kad išverstas teksas (tai yra tikslingoje kalboje) būtų taip panašus į originalą, kaip tik galima. Tai yra svarbu ne tik todėl, kad skaitytojas turėtų gauti gerausią produktą ir mes, vertėjai turime jam tą produktą duoti, bet taip pat todėl, kad skaitytojas turėtų interpretuoti išvestą tekstą tokiu pat būdu, kaip ir originalą. Retorika yra, mano nuomone, geriausias interpretacijos įrankis, todėl kad yra universali, galima ją pritaikyti savo reikalams, be to nuo senovės išsivystė ir dabar retorika tai ne tik gražbylystė, arba mokslas kaip komponuoti kalbas, tai yra ir mokslas apie teksto interpretaciją ir kritiką. Gera retorikos tradicija išsivystė Jungtinės Amerikos Valstijose ir Vokietijoje. Ten buvo sukurtos svarbiausios retorikos tyrimų šakos: rhetorical criticism (Sonia Foss), argumentų analizė (Chaim Perelman), filozofemų aprašymas ir analizė (Egidius Shmalzriedt) ir Aristotelio tradicija. Rhetorical criticism yra populiariausia ir, mano atrodo, kad papraščiausia. Tiria teksto konstrukciją, arba tik jo elementą - herojų, metaforų kūrimo būdą ir t.t.
Kaip galima pasiekti, kad interpretuotume tekstą tuo pačių būdu prieš ir po vertimo? Pirmiausia - turime suponuoti kad nėra tokio tekst, kuri negalima išversti. Buvo daug referatų, straipsnių ir diskusijų apie neišverčiamus tekstus, bet kaip įrodo Krzysztof Hejwowski savo knygoje Kognitywno-komunikacyjna teoria przekładu, nėra neišverčiamo teksto. Vertimo teoretikai Neubert ir Schreve teigia, kad tekstas yra neišverčiamas tik jeigu neturi skaitytojo.
Toliau reikia analizoti ir interpretuoti tekstą. Analizė padeda atrasti kalbos sunkumus, kaip retorikos formas ir vertimo metodą. Tekste gali būti daug įvairių formų, dažniausiai tokie kaip simboliai, metaforos, daugiareikšmiai žodžiai. Reikia juos priderinti prie antrosios kalbos - atrasti ekvivalentą, arba versti aprašant. Ir čia gali padėti interpretacija, kuri parodo metodą. Reikia taip pat atkreipti dėmesį į teksto sukūrimo istorines, visuomenes aplinkybes, nes daug metaforų arba simbolių galima suprasti, žinant tautos savitumą ir tradiciją.
Maria Krysztofiak rašė savo knygoje Przekład literacki we współczesnej translatoryce, kad geram vertimui reikia trijų kodų: leksinio-semantinio, kultūrinio ir estetinio. Jie yra susiję vienas su kitu. Leksinis-semantinis kodas yra susijęs su gero žodžio pasirinkimu. Žinoma, kad vienas žodis gali turėti kelis ekvivalentus, o ne kiekvienas yra atitinkamas tekstui. Čia turime tokius pavyzdžius, kaip dalbojobas, išlįsti ir nelįsti, delčia, chęć/chuć, tynk/tapeta.
Matydama žodį „dalbojobas“, nežinojau, kaip jį išversti. Jo nebuvo lietuvių-lenkų kalbų žodyne ir galvojau, kad tai yra sudurtinis žodis. Sujungiau jį su žodžiu „dalbytis“ ir dalbojobas reikštų „tinginys“. Kita galimybė buvo, kad „dalbojobas“ reiškia tą patį, ką „dalbajobas“, populiarus epitetas internete, tai yra idiotas, bukaprotis. Dar viena galimybė man atėjo į galvą, tai galimybė, kad šis žodis yra sudurtinis „dalbas“ su rusų sufiksu „job“. Ir - žinodama autoriaus istoriją su rusų armija, o nežinodama to žodžio, galvojau, kad tai yra neologizmas. Lenkų kalboje yra daug sudurtinių žodžių su rusų sufiksu „job“, bet žodžio reiškiančio lytinių santykių su įrenginiu nėra ekvivalento.
Man atrodo, kad geras žodžių žaismas yra sakinyje: Cigaretę aš turiu, nors šiandien ir nerūkau, nelenda šiandien į mane dūmai, šiandien iš manęs kas tik nori gali išlįsti (…). Šie žodžiai yra kilę iš tos pačios šaknies - lįsti. Į lenkų kalbą galima tai įvairiai/skirtingai išversti ir čia galima kreipti dėmesį į autoriaus stilių. Parulskis parašė šitą pasakojimą šnekamąja kalba, todėl galima palikti wybrnąć, wystapić ir wydostać ekvivalentus, kurie yra susiję su aukštuoju, literatūriniu stiliumi. Tinkami ekvivalentai tai - wleźć ir wyleźć, kurie taip, kaip lįsti ir išlįsti yra daromi iš tos pačios šaknies.
Mano mėgstamiausias žodis, kurio negalima išversti gerai yra delčia. Tai yra paskutinė mėnesio fazė ir lenkų kalboje nėra tokio gražaus epiteto. Mes jo nevadiname romantišku vardu, o jo fazės tai nów (jaunatis), jeigu yra plonas/silpnas, kartais taip pat vadinamas rogal (raguolis) dėl jo formos. Kwadra (fazė) (jeigu mėnesio yra tik pusė) ir pełnia (pilnatis), kada mėnesis yra rutulio formos, pilnas - tada kartais yra vadinamas łysy (plikas). Tad lenkų kalboje nėra delčios ekvivalento, negalime pasakyti, kad dvi fazės žiūri viena į kitą. Nėra jokio susijusio su mėnesiu žodžio, kad nebūtų pakartojimo, nes ankščiau turime jau du pusmėnulius. Aš galvojau kaip pakeisti lenkų ekvivalentą, kad būtų tinkamas ir nekeistų reikšmės, bet gerausias žodis, kurį iki šiol sugalvojau, tai krągłości (šis žodis yra kilęs nuo apskritas, apvalus ir lenkiškai galima pasakyti kobiece krągłości tai yra moters liemeninga figūra).
Ten yra taip pat ir kitos problemos, kaip pavyzdžiui išrinkti tinkamą ekvivalentą iš dviejų tinkamų antroje kalboje. Balandžio epifanijoje yra toks sakinys: Aš tik noriu, tik žinau, kad turiu norėti, nes esu vyras, esu patinas ir privalau norėti net nenorėdamas, bet šis noras blaškosi logikos staklėse (…) ir žodis noras turi lenkų kalboje daug ekvivalentų. Aš suprantu jį kaip chęć, daiktavardis, padarytas iš veiksmažodžio norėti. Bet istoriškai yra taip pat antras daiktavardis, kilęs iš tos pačios istorinės šaknies, tai yra chuć ir reiškia lytinį potraukį. Skirtumas tarp daiktavrdžių kyla iš istorinių nosinių balsių raidos. Ir dabar man atrodo, kad jeigu autorius rašo apie tai, kad yra vyras ir patinas ir turi norėti, tai mano, kad turi jausti lytinį potraukį. Man atrodo, kad labiau tinka žodis reiškiantis troškimą, bet kita vertus autorius nenaudojo žodžio seksualine prasme. Todėl taip išverstas žodia noras gali pakeisti teksto interpretaciją lenkų kalboje.
Visai kita problėma yra sakinyje (…) o storas tinko sluoksnis nuo jos veido ima pamažu gabalais byrėti ant šaligatvio kaip Berlyno siena. Čia turime žodį tinkas iš šnekamosios kalbos, reiškiantį makijažą. Lenkų kalboje taip pat turime žodį iš remonto konteksto charakterizuoti per ryškų makijažą - tapeta, tai yra sienų apmušalai. Bet, žinoma, Berlyno siena nebuvo apmušta apmušalais ir jų skudurai negalėjo byrėti ant šaligatvio. Nėra taip pat kitų gerų ekvivalentų lenkų kalboje. Todėl reikia tokį sakinį taip pakeisti, kad išlaikytų prasmę ir taip pat kad būtų suprantamas taip pat antroje kalboje.
Dabar norėčiau papasakoti apie problemas su Parulskio stiliumi. Jis rašo labai ilgus, sudėtinius sakinius, kaip pavyzdžiui pirmas pasakojimo sakinys: Išeini iš namų, - taip išėjo Leopoldas Blumas 1904 metų birželio 16 dieną, - išeini, nežinodamas, ką sutiksi: Stiveną? Norą? Dievą? - nežinodamas, kas atsitiks, ar apskritai sugrįši, ir kiekvienas mūsų šitaip išeina iš namų, nesvarbu, ar j darbą, ar į pasimatymą, bažnyčią, ar į parduotuvę alaus, postmoderniai, ciniškai ar tradiciškai, ir visai nesvarbu, kad dabar jau du tūkstančiai du, ir kad ne birželis, ir kad sąmonės pumpuras pasirengęs tuoj tuoj sprogti - išeini į kiemą, o ten dalbojobas su kepure atsikišusiu snapeliu mėgina kalno papėdėje automobiliui stovėjimo aikštelę pasidaryti, mosuoja kastuvu baisiau nei duobkasys. Labai sunku neprarasti prasmės ir gražiai išversti tokį sakinį. Todėl galima kartais sutrumpinti, padalyti sakinį. Bet kitą vertus - lietuvių kalboje taip pat nėra apskritai tokių ilgų sakinių, todėl man atrodo, kad tai yra rašymo būdas būdingas Parulskiui. Taip pat labai dažnai Parulskio pasakojimuose yra daug pažyminių. Sunkiau versti sakinius, kuriuose prieš daiktavardį yra tiek pažyminių.
Kaip matome, yra daug ivairių problemų, laukiančių ateinančių vertėjų. Tikiu, kad mano referatas truputį paaiškino kelias iš jų.
Ačiū už dėmesį.
4